Tomas Venclova

اللتوانية

István Ertl

اسبرانتو

Sankirta

Nuo plento takas leidosi į drėgną
pievutę. Dubury matei, kaip gęsta
saulėlydis, užgavęs blizgią vielą.
Dryžuotą stulpą vainikavo herbas,
cementą brūžino šiurkšti svėrė.

Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,
kantri šalis, jau sveikinanti naktį.
Alksnyno nuokraštyje stirna skabė
lapiją. Už akiračio bemaž
atspėjai ežerą, kurio pakrantėj
tamsoki vandens atspindėjo vaiką,
sutampantį su tavimi. Daina
vingiavo virš nendrynų, liepto, datos
užžėlusiame antkapyje. Laikas,
išsprūdęs atminčiai ar biografui,
turbūt visų svarbiausias, nes yra
drauge ir sunkmena, ir talismanas.

Į kairę tvyrojo laukinis miškas.
Jame švytėjo proskyna – plyšys,
atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,
kur spietėsi nematomos būtybės,
gauruotos, šypsančios, prasimanytos
bepročio grafiko. Labai toli
juodavo lankos ir įgriuvę tiltai.
Žvarbus kanalas siekė marių ribą,
nerasdamas nei miesto, nei laivyno.
Žinojai: kūdikiai tenai užgimsta
tam, kad pavartėse dalytųs švirkštais,
pagieža, sperma, nuorūkom, skatikais.

Už nugaros – balkšvi sodybos dūmai,
ir amsi šunys, saugodami ūkį
nuo neprašyto svečio. Jau vėlu.
Tarp įdubų ir piliakalnių sukas
beveik nepravažiuojamos keliūtės,
ir netinkuotas mūras dengia ugnį.
Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
šiame krašte prie pat gimtinės durų,
kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
stulpai, iškilę iš kitų laikų,
kadaise mirtini, ir atšiauriu
lanku dykynę kerta viadukas.

Palieski vėstančią vaikystės žolę.
Esi namie. Trilypė jūra ošia
nakties kriauklėj. Tau suteikta malonė:
keista era, sargybinis, kurio
nebėr, ir balso išsiilgęs oras.

© Tomas Venclova
من: Naujasis židinys, Nr. 9.
الإنتاج المسموع: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

VOJKRUCO

La pad’ desupris el ŝose’ al marĉa
herbej’. En flak’ vi vidis l’estingiĝon
de l’sunsubir’, ekflaman dratopecon.
Blazono tronis sur kolon’ striita,
cementon frotis raspa rafanistro.

Nordorienten sternis sin malvasta
land’ pacienca, jam nokto-saluta.
Alnejo-rande kapreolo plukis
folion. Ĉe la horizonto preskaŭ
konjekteblis la lag’ ĉe kies bordo
en mallumeto la akvoj spegulis
infanon koincidan kun vi. Kanto
serpentis super kanoj, ponto, datoj
sur plantkovrita tomboŝton’. La tempo,
memor-eskapa, biografo-fuĝa,
eble el ĉio pleje pezas, ĉar ĝi
estas amik’ kaj ŝarĝ’, kaj talismano.

Maldekstre trudis sin arbar’ sovaĝa.
En ĝi ekflagris senarbejo – breĉo
kiu malfermas marĉon, eĉ kotejon,
svarmejon de estaĵoj nevideblaj,
ridaĉaj, viloplenaj, elpensitaj
de grafikist’ freneza. Malproksime
herbejoj nigris kaj ruinaj pontoj.
Kanal’ severa strebis al mar-limo
por urboj kaj por ŝipoj netrovebla.
Scieblis: tie beboj enmondiĝas
por poste kundividi drogonadlojn,
koleron, spermon, fumstangojn, monerojn.

Postdorse: fum’ blanketa de l’bieno,
kaj boj’ de l’hundoj kiuj ĝin protektas
de gastoj seninvitaj. Jam malfruas.
Inter kavoj kaj kastelmont’ sinuas
vojetoj preskaŭ nepriveturataj,
kaj nestukita muro ŝirmas fajron.
Nu do, se sorto tiel volis, estu
vi en ĉi lando, ĝuste ĉe l’hejmpordo,
ĉe surda vojokruc’ triobla, kie
altas kolonoj el aliaj tempoj,
iam mortportaj, kaj la sovaĝejon
krude trudherban tranĉas viadukto.

Tuŝu la friskan herbon infanaĝan.
Vi estas hejme. Martriop’ susuras
en nokto-konk’. Donitas al vi graco:
erao stranga, sentinelo kiu
mankas, aero voĉon sopiranta.

El la litova tradukis István Ertl