Dainius Gintalas
pavasaris
pavasaris
toks smarkus atlydys
tokie gilūs vandenų dantys
kad pagraužė net kapines
tokie stiprūs delnai
kad iš žemių pakėlė karstus
sutrupino juos
ir paleido į miestą upes
su neseniai užkastaisiais:
dešimtys didingų ramių lavonų
tarsi gondolos
ėmė plaukioti gatvėm,
suko į skersgatvius
lindo pro arkas
lankės kiemuos
užsimerkę
plaukė į krautuves
nieko nepirko
kartais vos vos
lietės pečiais
klubais pakaušiais
bet jokių šnabždesių barnių
intrigų glamonių;
romūs išdidūs
lyg valtys prikimštos kaulų
kiekvienas plaukė savo takais
nekreipdami dėmesio
į kelių ženklus
į vis dar blyksinčius šviesoforus
romūs išdidūs
vandens išvaduoti
iš siaurų ir tamsių kambarių
jie plaukė ir plaukė
kaip iš namų
pabėgusios lovos
apsivilkę tamsiais
miego kostiumais
tom keistom pižamom
ant kurių jau ropštės
vandens išjudintos
pelės ir žiurkės
pašiauštu kailiu
piktokos
dar ne laikas gi
buvo bėgt iš rūsių į palaukes
bet praslinkus akimirkai kitai
jos jau sėdi romios
kelia galvas išdidžios
lyg susizgribo:
laikas matyt pagaliau
pamatyt ir platesnį pasaulį
"o tai seniai jau užkniso
tos pačios skylės ir landos
tas pats ėdesys
visi tie rėksniai knarkylos už sienų
ir nosį gniaužiantys jų bezdalai
oi kaip visgi smagu
kad užplūdo šitas vanduo
o tai šūdą būtumėm kur išsiruošę!“