Kęstutis Navakas
![[Audio]](fileadmin/templates/lyrikline/image/icon_audio.gif){kind=icon}
[You can read this poem in the following translations]:
aus dem tagebuch eines unbekannten poeten - dienstag (الألمانية)
iš nežinomo poeto dienoraščio - antradienis
aš pilnas stalčių kiekviename po tetą ar pusbrolį. po
kaimynę su vazonėliu klykiančių krokų. geriau gyvenčiau
ant bėgių ir per mane važiuotų nepažįstami.
jie prisisegę gražių ženkliukų su kėkštais ir vandens malūnais. lyg išvirkščioji megztinio akis į mane jie žiūri. jei jie būtų stiklas kas vakarą rinkčiau jų šukes.
nejuntamai. negirdimai. taip visą dieną manyje jie dūžta. turbūt myliu juos. iš kur man tą sužinoti. aš bijau – jie alsuoja į mano plaukus. jie kalba.
nebandau išgirsti. rašau:
jie prisisegę gražių ženkliukų su kėkštais ir vandens malūnais. lyg išvirkščioji megztinio akis į mane jie žiūri. jei jie būtų stiklas kas vakarą rinkčiau jų šukes.
nejuntamai. negirdimai. taip visą dieną manyje jie dūžta. turbūt myliu juos. iš kur man tą sužinoti. aš bijau – jie alsuoja į mano plaukus. jie kalba.
nebandau išgirsti. rašau:
kartais galvoju: jie trukdo jie per arti – kaip drabužių siūlės jie netrunka priminti esantys: tada einame kur nors į gatves ir parkus tie mano žmonės su kuriais man lemta gyventi – jie ima mane lyg raktus nuo stalo: manimi jie užsirakina tačiau ant staktos – vien tik jų ūgis: jų! mano čia viso ko visur kur prislapstyta ir nieko viešo (be gatvių ir parkų) kartais galvoju: trukdau jiems – jie man viską atvėrė aš suslėpiau net juos pačius jie mano lobiai aš vienintelis jų piratas
