Stairway to Heaven

	Gorkio gatvėj ruduo.
Iš Antakalnio lapais ateita
	paklausyti, kaip groja
keli užsiciklinę hipiai
	„Cepelinų“ baladę
gitarom, aguonom ir fleitom,
	kyla laiptais į dangų
nuo pavergto proto nulipę.

	Gero vėjo, sudie!
Man labiau prie širdies tas italas.
	Pusę kelio nuėjęs
pasiklysiu gatvelėse geto.
	Įsižiebia šviesa.
Vakarėja, skaidrėja ir šąla.
	Myliu Vilnių, nes jis
išskaptuoja iš stuobrio poetą.

	Laiko upė talpi.
Šiandien gal ir talpesnę sukurčiau
	banalybę, kokios
joks estetas balsu neištartų:
	vis daugiau praeities
Kastanedai arba Krišnamurčiui –
	švento Jono ūksmėj.
Tarp Aušros ir Saulėlydžio vartų

	suliepsnoti ir mirti.
Nužengt iš „Ledainės“ į „Vaivą“ –
	dešimt žingsnių. Pareiti,
sugrįžti, kad juos nugalėtum.
	Gal tik valtim Charono
Rimbaud nusigėrusį laivą
	vieną naktį, labai
panorėjęs, pavyti galėtum.

	Neįmanoma čia.
Ten įmanoma viskas – ar verta?
	Štai skyrybų byla – 
kelios knygos, odoj įrašytos.
	Neužmiršiu tavęs.
Valties irklas per valandas kerta.
	Raibuliuoja bangelėmis
auštantis ryto granitas.

	Gorkio gatvėj ruduo,
nusidėjusi mano jaunyste,
	gražią galvą iškėlus
aukštai viršum mūšio nugroto.
	Tau – baltieji arkliai,
man – dalis prarastos karalystės.
	Išsiskyrėm, ir tiek.
Lik sveika, išsikraustyk iš proto.