Kažkoks mažoriškas minoras

horizontalę kerta vertikalė,
gyvybę mano – vasaros banga
žodyno šukių potvyniu, detalėm
iš laikrodžių, kurie dėsningai malė
su išdidžia Bethoveno jėga

lyg išretėjęs Alpių oras
kažkoks mažoriškas minoras
į naktį plūsteli, tiesa
tragedijoj – fleita ir choras,
komedijoj – trūnėsiai ir mėsa

nei tragiška, nei komiška, tik pinklės
bergždžios senatvės operos, savos
nemokant rolės, kai beginklis
esi kaiptuščias kryžius ant kalvos

nei Kristaus, nei plėšiko, nei idėjų,
vien tik žinia, kad sendamas kvailėji,
tik muzika – tyra ir banali

teatras, tuštuma, kur nuaidėjo
fortissimo, akordas Atpirkėjui –
nėra ką kalti, bet vis tiek kali