Esu įtariamas

Moteris, sėdėjusi šalia,
pasislenka, kita persėda taip, kad nepažvelgčiau.
Sprunka patamsy kelio paklaustas praeivis.
Skubiai perbėga gatvę katė, pievoj
pasibaido arklys, nuskrenda bitė, plaštakė,
mikliai pasprunka pelytė.
Voverė iš viršūnės pažvelgia taip,
lyg esu čia nebūtinas.

Turiu dokumentus, neteistas,
be revolverio, beveik be minčių.

Tik parazitai, visokie vabzdžiai,
musės bei kirminai ropoja per veidą,
lenda į burną, į nosį,
geria kraują.

Kur pasirodau, kas nors slepiasi, bėga,
įtariai žiūri, suklūsta, apsimeta, nutyla:
galiu juos sugauti, sutrypti, padaryt galą.

Esu įtariamas, kad galiu būti skerdikas,
prievartautojas, herbariumų sudarinėtojas,
girtuoklis, neurotikas, maniakas, kišenvagis,
gyvūnų nuodytojas, iškrypėlis, buvęs agentas,
pabėgęs iš kalėjimo.

Nėra kaip paaiškinti,
kad nebėgtų, kad leistųsi jaukinami, glostomi,
kalbinami, maitinami.

O jiems, tiems žvėreliams, bitėms, moterims
nieko nereiškia, kad turiu dokumentus,
skaitau šv. Raštą, medituoju eilėraščiais,
laiku grąžinu skolas, moku mokesčius,
myliu artimą ne mažiau kaip patį save.

Bet štai nešiojuosi nežinomą kaltę visam,
kas gyva, kas gimsta ir žūva, kas gieda, liūdi ir kenčia:
kur tik pasisuku, lieka vien tuštumos,
kaip velnio nugraužtos ganyklos.