Traukinių stotelės budėtoja

Naktis. Bevardė, laukuos pasiklydus stotelė.
Tuščia ir šalta. Tik budinčioji
Eina išilgai bėgių, iškėlus žibintą.

Tuoj įvyks.
Iš begalinės tamsos
Išnyra akinantis šviesos pluoštas,
Lyg didžiulė Kiklopo akis.

Jis artėja link iškelto žibinto, artėja
Spausdamas prie tamsos sienos
Vienišą menką figūrą.

O ji, rodos, kažko tikėdamasi,
Stengias pašviest tai grėsmingai, artėjančiai,
Nesulaikomai jėgai.

Ar ne šitaip, iškėlus žibintą,
Pasitinkami pranašai, pasaulio gelbėtojai,
Keliaujantys su naujienomis?

Jie tuoj prasilenks.
Ilgas, nesulaikomas padaras, įvirsdamas į stotelę,
Baisiai užrinka, lyg iš Įstatymo,
Baudžiamojo Kodekso
Ar Dešimties Dievo Įsakymų.

Akinanti šviesa.
Pasaulio pabaigos trenksmas.
Kibirkščių spiečiai, –  
Lyg žodžiai iš Mozės burnos.

Tai ir viskas šiai nakčiai.
Jokio gailesčio, niekam neatleista – 
Kaip ir buvo.