Ikaras ir artojas

Krito Ikaras. Didžiulis sparnuotas šešėlis
Slinko per kalnus, laukus ir per jūrą.
Tirpo nuo saulės artumo vaškiniai sparnai,
Beviltiškai ore mosavo.

Arė artojas. Kopė į kalnus aukštyn – 
Kaip į šimtmečius.
Jaučiai didžiuliai ėjo ramiai susitaikę su arklu ir jungu.

Krito Ikaras. Artėjo į savo šešėlį,
Krito, kur ganėsi bandos
Ir mėlynavo kalnai.
Ėjo mažytis artojas, lyg pasikinkęs du vabalus.
Mėlyna jūra spindėjo prieš saulę, o bangos
Tarsi sustingo.

Ėjo artojas ramiai paskui jaučius ir nieko nematė.
Šauksmo Ikaro jisai neišgirdo – 
Darbas ir duona išmokė žiūrėti į žemę.

Krito Ikaras, kaip krenta sapne į bedugnę.
Krantas ir saulėta jūra artėjo link jo švilpdama. – 
Oras nelaikė sparnų.

Krito Ikaras. Išskleidęs rankas
Artėjo prie savo šešėlio.
Paukštį pralenkęs, rankom save apkabinęs,
Krito į jūrą.

Ėjo artojas ramiai paskui jaučius ir nieko nematė.
Molis kvepėjo ir vagos prieš saulę žvilgėjo.
Vagą išvaręs, jaučius paleidęs ganytis,
Pats, žolėje atsigulęs, padangėj regėdamas paukštį,
išgalvojo Ikarą.