[davė ir drėbtelėjo, tiesiog fiziškai…]

davė ir drėbtelėjo, tiesiog fiziškai
jaučiu kaip žylu, vertas esu

Dievo (esu)

šitaip norėčiau gyventi man likusį
laiką, šitaip, pakuždom, viduržiemį
tuščioje paupio kavinėje mačiau
tokį drūtą žmogelį, jis daužė indus
mojavo staltiese kaip vėliava paskui
ištrūko į lauką atsigulė ant menčių
pusnyje ir staugė savo moteriai:
– žiūrėk,
              toj lytyj dega žvakė!
– nurimk... nesijaudink... tau negalima
nervintis...
              – dvi žvakės! jau trys!
ir moters atodūsis: „Nematau...“